Į „Lietkabelį“ sugrįžęs P. Valinskas – apie lietuvišką komandą, sezono pasirengimą ir laukiamą akistatą prieš brolį © LKL nuotr.

Rugsėjo pradžioje į Panevėžio „Lietkabelio“ komandą sugrįžęs Paulius Valinskas turi apsiprasti su nauju vaidmeniu – užsienyje patobulėjęs krepšininkas sugrįžo į lietuviškų pavardžių šį sezoną nestokojantį Panevėžio klubą, kuriame jam numatomas vienas iš lyderio vaidmenų.

Iš 2020-2021 m. „Lietkabelio“ sudėties, kuomet krepšininkas žaidė Panevėžyje, liko tik du komandos draugai – Vytenis Lipkevičius ir Gabrielius Maldūnas. Taip pat pasikeitė ir komandos strategas – ilgametį „Lietkabelio“ vairininką Nenadą Čanaką pakeitė Robertas Štelmaheris.

„Pakeisti trenerį Čanaką niekam nebūtų lengva užduotis, – portalui LKL.lt sakė Valinskas. – Lietuviai linkę visus teisti – kad ir kas būtų atėjęs į jo vietą, jo lauktų tas pats.“

Pirmosiose LKL sezono rungtynėse panevėžiečiai skaudžiai parklupo prieš tritaškiais prapliupusį Klaipėdos „Neptūną“. Net 18 tritaškių pataikę šeimininkai šventė pergalę rezultatu 91:81

Pralaimėtose rungtynėse P. Valinskas pasirodė solidžiai – 16 taškų (4/5 dvit., 2/3 trit.), 3 rezultatyvūs perdavimai ir 17 naudingumo balų.

Sekančios „Lietkabelio“ rungtynės – rugsėjo 25-ąją prieš Pasvalio „Pieno žvaigždes“.

Prieš šias rungtynes portale LKL.lt – pokalbis su P. Valinsku.

– Prie komandos prisijungėte dar labai neseniai, bet Panevėžyje nesate visiškas naujokas, o pirmajame mače iškart tapote vienu lyderių. Kiek sudėtinga įšokti tiesiai į čempionato kovas?

– Aišku, kad sunku. Asmeninis pasiruošimas vis tiek nėra lygus komandiniam. Tai nėra individualus sportas. Kelias dienas pasportavau ir reikėjo eiti žaisti rungtynes, lygiai taip pat ir Maldūnui, Sirvydžiui ir Sabeckiui. Tos pirmosios rungtynės tikrai nebuvo malonios, bet nesame kvaili – tai dalis pasiruošimo proceso ir niekas neįvyksta taip greitai. Dabar dar esame priešsezoninėje stadijoje, nes yra keturi nauji žaidėjai. Rungtynės nebuvo pergalingos, bet gavome pamokų. Kažkur kažką pamatėme per video peržiūrą, kur turime pasitempti. Dabar dirbame daug ir žiūrime tolyn.

– Tiek jūs, tiek Sabeckis esate atakų organizatoriai, kurie pasiruošime nebuvo su komanda. Ar dabar reikia įdėti papildomo darbo ir komunikuoti su treneriais dėl kuo greitesnio įsiliejimo?

– Dabar didžiausia komunikacija vyksta per treniruotes. Treneris aiškina, kaip jis įsivaizduoja tam tikras situacijas, priklausomai nuo to, kokie žaidėjai yra aikštelėje, kokius norime žaisti derinius ir kaip apsišlifuoti. Kitose rungtynėse turėtų būti kitoks vaizdas nei Klaipėdoje. Būsime dar šiek tiek labiau apsipratę su trenerio idėjomis.

– Sezono startas Klaipėdoje nebuvo sėkmingas, bet fantastiškas rungtynes sužaidė „Neptūno“ snaiperiai. Kokios mintys sukosi jūsų visų galvose po to mačo?

– Galvojau, kad vaizdelis buvo blogesnis nei jis atrodė per video peržiūrą. Ten buvo labai daug sunkių tritaškių. 18 tritaškių iš 29... Tas pataikymo procentas kalba už save, bet taip nebus per kiekvienas rungtynes. Jiems buvo žiauriai gera diena, kai viskas krito, bet ir mūsų klaidų buvo nemažai, negalima tam visko nurašyti. Tai gera komanda su gerais, pataikančiais žaidėjais. Leidome jiems gerai pasijausti, praleidome kelis lengvus tritaškius, o jiems pajautus metimą jau buvo žymiai sunkiau apsiginti. Neturėjome to leisti, nes jie paskui užsikūrė.

– Nuo pat trenerio atvykimo į komandą ekspertai abejojo tokiu klubo sprendimu, o tokias kalbas dar labiau paskatino ir pirmasis pralaimėjimas. Ar komandos viduje dėl to nesijaučia panikos ir sumaišties?

– Ne, nesijaučia, nes pakeisti trenerį Čanaką niekam nebūtų lengva užduotis. Lietuviai linkę visus teisti – kad ir kas būtų atėjęs į jo vietą, jo lauktų tas pats. Turime neblogą komandą, bet pirmas rezultatas neatspindi realybės. Nežaidėme gerai ir visi dabar galvoja, kad blogas treneris, komplektacija neteisinga. Visi žinome, kokie esame reiklūs ir mėgstame kritikuoti, bet nemanau, kad į tai reikia kreipti dėmesį, komanda dar ką tik susirinkusi. Reikia laiko ir kantrybės, sporte rezultatai taip greitai neateina.

– Panevėžyje bendravote su mokiniais ir ištikimiausiais sirgaliais. Kokios nuotaikos jų tarpe?

– Lojalūs fanai visada viską supranta, kad vykstant pasikeitimams greitų rezultatų nebūna. Visi palaiko, visiems įdomu, visi nori gerų rezultatų. Aišku, žmonės klausia, koks procesas, kas ir kaip vyksta, kokios idėjos ir tikslai. Tai normalus dalykas, bet žmonės tikriausiai išmoko, kad kantriai dirbant ir laukiant rezultato, jis ateina. Panikos tikrai nėra dėl vienerių rungtynių.

– Kur žaidime norėtųsi dėti didžiausius žingsnius į priekį? Kas leistų daryti kokybinį šuolį?

– Vienareikšmiškai tos situacijos, kuriose reikia apsiginti. Kažkur pritrūksta komunikacijos, kažkas kažko nepasako ar pasako, kažkas turi idėją, o kitas jos nesupranta. Reikia vienas kito supratimo, nes sezono pradžioje jis šlubuoja, ypač gynyboje. Puolime turime įvairių žaidėjų, ten nėra tokių didelių problemų. Dabar turėjome daug laiko sportuoti ir einame į priekį.

– Jūsų komanda kaip niekad lietuviška, nėra nė vieno amerikiečio, o mentalitetu panašus turėtų būti ir latvis vyr. treneris. Ar toks komandos modelis gali tapti privalumu?

– Gan keista, nes rūbinėje dominuoja ne anglų, o lietuvių kalba. Aišku, per treniruotes viskas yra kitaip, bet tai kažkiek jaučiasi. Atrodo, kad surinkta lietuviška komanda ir atmosfera labai gera. Gal neatkreipiame dėmesio, kad nėra amerikiečių ar daug legionierių. Eini ir darai savo darbą, o ant popieriaus tai tikrai retas reiškinys.

– Galbūt tai nebūtų naudinga kritinėje situacijoje, kuomet didžioji komandos dalis labiau jaustų lietuviškos aplinkos spaudimą?

– Sutinku šimtu procentų. Pats žaidžiau užsienyje dvejus metus ir nesuprasdavau kalbos, sirgalių, žurnalistų kalbų. Dėl to automatiškai ir spaudimo mažiau. Mes, lietuviai, viską suprantame, be to, neatėjome čia tik pasiimti pinigų. Atėjome dirbti ir suprantame klubo vertybes, todėl to spaudimo sulaukiame daugiau, tai normalus dalykas.

– Dabar jūsų laukia trys mačai iš eilės namuose, kur būsite ryškūs favoritai. Koks rezultatas šioje atkarpoje liestų komandai sezono pradžios sunkumus palikti užnugaryje?

– Norisi pagerinti žaidimo kokybę, nusiimti šiek tiek spaudimo, įtampėlės. Namuose geriausia laimėti, jei laimėtume visas trejas rungtynes, būtų lengviau, visi įgautų pasitikėjimo. Būtų lengviau ir prieš Europos taurės startą, galėtume gerai pasijusti. Tvarkaraštis gal ir dėkingas, bet vis tiek dar reikia ir laimėti, o prieš nieką nebūna lengva.

– LKL rungtyniauja ir jūsų brolis Marius, atstovaujantis Utenos „Uniclub Casino – Juventus“. Kiek sekate jo žingsnius Lietuvos krepšinyje?

– Už brolį visada smagu, su juo kalbame kiekvieną dieną apie krepšinį. Panevėžyje jis galbūt negavo šanso save įrodyti. Tai aukštas lygis, o jis pats dar buvo jaunas ir labai nepatyręs, nematęs tokio lygio. Kėdainiuose gavo žaisti, pajuto, ką reiškia turėti kažkokią atsakomybę ant savo pečių. Dabar nuėjo į Uteną, o tai jam yra žingsnis į priekį. Žiūrėjau pirmąsias rungtynes ir ten matėsi, kad sezoną jis pradėjo sustiprėjęs, pasitikėjimo turi, meta ir pataiko metimus. Bus įdomu sužaisti vienas prieš kitą, nes per karjerą to dar nesame darę. Labai smagu už jį.

Straipsnio įvertinimas: 0 0
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...

Kitos naujienos